Ϸվ

Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) ir Sutartis

Įsigaliojus Romos sutarčiai, valstybių narių žemės ūkio politika pakeista Bendrijos lygio intervencinėmis priemonėmis. Nuo Romos sutarties priėmimo bendros žemės ūkio politikos pagrindinės nuostatos, išskyrus sprendimų priėmimo procedūrą, liko nepakitusios. Priėmus Lisabonos sutartį bendro sprendimo procedūra pripažinta įprasta BŽŪP teisėkūros procedūra ir ji pakeitė konsultavimosi procedūrą.

Teisinis pagrindas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 38–44straipsniai.

BŽŪP atsiradimo priežastys

1958m. Romos sutartimi įkūrus bendrąją rinką, šešiose valstybėse narėse steigėjose buvo labai jaučiama valstybės įtaka žemės ūkiui. Siekiant, kad laisvas prekių judėjimas apimtų ir žemės ūkio produktus ir kad kartu būtų išlaikyta valstybės įtaka žemės ūkio sektoriuje, reikėjo atsisakyti nacionalinių intervencinių priemonių, kurios buvo nesuderinamos su bendrąja rinka, ir jas perkelti į Bendrijos lygį. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pradėta kurti BŽŪP.

Be to, veiksmai žemės ūkio srityje buvo pagrįsti plačiu to meto sutarimu, kad šis sektorius yra specifinis, labai priklausomas nuo nepalankių oro sąlygų ir geografinių apribojimų, jį veikia nuolatinės pasiūlos ir paklausos pusiausvyros nebuvimas ir didelis kainų ir pajamų nestabilumas.

Maisto produktų paklausa yra nelanksti, ji mažai reaguoja į kainų pokyčius. Be to, dėl gamybos ciklų trukmės ir nekintamų gamybos veiksnių labai nelanksti ir bendroji žemės ūkio produktų pasiūla. Taigi, dėl tokių sąlygų esant didelei pasiūlai kainos krenta, o priešingu atveju, t.y. pasiūlai sumažėjus, kainos smarkiai didėja. Dėl visų šių dalykų rinka nuolat yra nestabili. Atsižvelgdamos į tokias aplinkybes, valdžios institucijos visada aiškiai siekė reguliuoti žemės ūkio rinkas ir teikti pagalbą ūkininkams, ir šią tendenciją perėmė BŽŪP.

Nors šiandien išsivysčiusiose šalyse, įskaitant Europos Sąjungą, žemės ūkis užima tik nedidelę ekonomikos dalį, pastaruoju metu valstybės įtaka sustiprėjo pradėjus vykdyti žemės ūkio ir kaimo politiką, kuria remiama ne tik tradicinė pirminės veiklos funkcija, t.y. žemės ūkio maisto produktų gamyba, bet ir kitos sritys, pvz., tvarus vystymasis, kova su klimato kaita, teritorijų ir kraštovaizdžio planavimas, kaimo ekonomikos atgaivinimas ir įvairovės didinimas, visuomenės sveikata, produktų kokybė ir energijos bei biologinių medžiagų gamyba. Todėl parama viešosioms gėrybėms arba neprekybinėms, t.y. rinkoje neatlyginamoms, žemės ūkio veiklos funkcijoms tapo pagrindine dabartinės žemės ūkio ir kaimo politikos, tarp jų ir BŽŪP, sritimi.

Tikslai

SESV 39straipsnyje nurodyti konkretūs BŽŪP tikslai:

  1. didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą;
  2. užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį;
  3. stabilizuoti rinkas;
  4. garantuoti pakankamą tiekimą;
  5. užtikrinti vartotojams priimtinas kainas.

Šiais tikslais, kurie yra ir ekonominiai (39straipsnio 1 dalies a, c ir d punktai), ir socialiniai (39straipsnio 1 dalies b ir e punktai), siekiama apsaugoti gamintojų ir vartotojų interesus. BŽŪP tikslai praktiškai nepakito nuo tada, kai įsigaliojo Romos sutartis, kadangi jie suformuluoti labai lanksčiai ir apima daugelį reformų, kurios pradėtos įgyvendinti praėjusio šimtmečio 9-ąjį dešimtmetį (žr. faktų suvestinę „Bendros žemės ūkio politikos priemonės ir reformos“ 3.2.3). Reikėtų pabrėžti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, visų BŽŪP tikslų visapusiškai ir vienu metu įgyvendinti neįmanoma. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į rinkų pokyčius ir ES institucijų konkrečiu momentu nustatytus prioritetus, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti reformų mastą.

Be specialiųjų BŽŪP tikslų, nustatytų SESV 39straipsnyje, daugelyje Sutarties nuostatų numatomi kiti tikslai, apimantys visas Sąjungos politikos kryptis bei veiksmus. Taigi aukšto užimtumo lygio skatinimas (9straipsnis), aplinkos apsauga siekiant skatinti tvarią plėtrą (11straipsnis), vartotojų apsauga (12straipsnis), gyvūnų gerovės reikalavimai (13straipsnis), visuomenės sveikatos apsauga (168straipsnio 1dalis) ir ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda (174–178straipsniai) tapo visaverčiais BŽŪP tikslais. 2019m. lapkričiomėn. Europos žaliasis kursas ir strategija „Nuo ūkio iki stalo“ bei 2030m. biologinės įvairovės strategija, kuriuos Komisija paskelbė 2020m. gegužėsmėn., patvirtina didėjantį žemės ūkio ir maisto klausimų kompleksinį pobūdį. Be to, atsižvelgiant į rinkų atvirumą ir globalizaciją, prekybai žemės ūkio produktais taikomi 207straipsnyje nustatyti bendros prekybos politikos principai. Žemės ūkio produktų gamybos ir prekybos srityje taikoma konkurencijos politikos principų išlyga, pagrįsta struktūriniais pirminės veiklos ypatumais (42straipsnis). Vis dėlto ši išimtis buvo pradėta formuluoti tik nuo 2013m. (žr. faktų suvestinę „BŽŪP finansavimas. Faktai ir skaičiai“ 3.2.2).

Sprendimų dėl žemės ūkio priėmimo tvarka

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (42straipsnio pirma pastraipa ir 43straipsnio 2dalis) bendro sprendimo procedūra BŽŪP srityje pripažinta įprasta teisėkūros procedūra (žr. faktų suvestinę 1.2.3) ir ja pakeista iki tol galiojusi konsultavimosi procedūra; taip buvo įtvirtintas Europos Parlamento, kaip vienos iš žemės ūkio srities teisėkūros institucijų, vaidmuo.

Vis dėlto aiškinant naująją Sutartį kyla problemų, nes joje nustatyta Tarybai naudingų įprastos procedūros išimčių. Iš tiesų, 42straipsnio antrojoje pastraipoje, turint mintyje konkurencijos taisykles, numatyta, kad „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali leisti teikti pagalbą: a) sunkiomis struktūrinėmis ar gamtos sąlygomis dirbančioms įmonėms apsaugoti; b) pagal ekonominės plėtros programų sistemą“. Be to, 43straipsnio 3dalyje numatyta, kad „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, patvirtina priemones dėl kainų, rinkliavų, pagalbos ir kiekybinių apribojimų nustatymo“. Dėl to, kad nėra aiškaus Europos Parlamento ir Tarybos teisėkūros kompetencijų žemės ūkio srityje atribojimo, vykstant deryboms dėl BŽŪP po 2013m. kilo juridinių ir politinių problemų.

Buvo galima numanyti, kad tarpinstitucinės diskusijos dėl 43straipsnio 3 dalies taikymo srities tęsis Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. Vis dėlto Teisingumo Teismo 2016m. rugsėjo 7d. sprendime byloje C-113/14 nustatytas platus SESV sutarties 43straipsnio 3dalyje minimos kainų nustatymo sąvokos aiškinimas apimant referencines intervencinių kainų ribas. Todėl Reglamento (ES) Nr.1308/2013 (Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento), grindžiamo 43straipsnio 2 dalimi, 7straipsnis buvo panaikintas ir Taryba, naudodamasi savo išimtine kompetencija, vėl patvirtino referencines ribines kainas. Po tokių Teismo sprendimų vykdant būsimas BŽŪP reformas, kuriomis BŽŪP mechanizmus siekiama suderinti su jų tikslais, turės būti patikslinta esamų teisinių pagrindų aprėptis, kad būtų galima geriau atsižvelgti į teisėkūros institucijų galių pusiausvyrą.

Beje, visuomet buvo ir kitų institucijų, kurios taip pat bendradarbiavo įgyvendinant BŽŪP pagal komiteto procedūrą. Nuo 1961m., kai buvo sukurtos pirmosios BRO priemonės, įsteigti keli komitetai. Pagal Lisabonos sutartį pradėta daryti skirtumą tarp deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų (žr. faktų suvestinę1.3.8). Nuo to laiko deleguotųjų aktų priėmimas reglamentuojamas atitinkamu pagrindiniu teisėkūros procedūra priimu aktu, o įgyvendinimo aktai priimami pagal naująsias nagrinėjimo arba patariamąsias procedūras, nustatytas . Daugumai Komisijos rengiamų žemės ūkio srities įgyvendinimo aktų projektų taikomos nagrinėjimo procedūros, per kurias Europos Parlamentas ir Taryba turi teisę tikrinti.

Beje, taikant patariamąsias procedūras, ES profesinės organizacijos, atstovaujamos Europos Sąjungos žemės ūkio profesinių organizacijų komiteto ir Europos Sąjungos žemės ūkio kooperatyvų konfederacijos, visada netiesiogiai dalyvavo ES sprendimų priėmimo procese. Neseniai konsultavimosi apimtis buvo išplėsta ir sukurtos pilietinio dialogo grupės siekiant padėti Komisijai vykdyti BŽŪP (vadinamasis struktūrinis dialogas).

BŽŪP kompetencijos pasidalijimas tarp Sąjungos ir valstybių narių

Sutartyje dėl ES veikimo (žr. faktų suvestinę 1.1.5) pripažįstama ES ir valstybių narių pasidalijamoji kompetencija žemės ūkio srityje, nors tai neatitinka Komisijos teisės tarnybų nuomonės ir pozicijos[1], kuriose rinkų politika (BŽŪP pirmasis ramstis) iki šiol buvo laikoma išimtine Europos Sąjungos kompetencija. Naujasis SESV 4straipsnio 2dalies dpunktas daro poveikį teisėkūros darbui žemės ūkio srityje, nes srityse, kuriose ES neturi išimtinės kompetencijos, ES institucijos taiko subsidiarumo principą (žr. faktų suvestinę 1.2.2) (Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 5straipsnio 3dalis ir 12straipsnis). Taigi nacionaliniai parlamentai gali pateikti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrįstą nuomonę dėl žemės ūkio srities teisėkūros procedūra priimamo akto projekto suderinamumo su subsidiarumo principu. Be to, ES sutarties 20straipsnyje nustatyta tvirtesnio bendradarbiavimo sistema (žr. faktų suvestinę 1.1.5) nuo šiol taikoma ir BŽŪP. Kelios valstybės narės (šiuo atveju mažiausiai devynios) gali prisiimti papildomų savitarpio įsipareigojimų žemės ūkio klausimais, kadangi bendrųjų mechanizmų taikymo klausimu BŽŪP tampa vis lankstesnė (žr.faktų suvestinę 3.2.3).

Europos Parlamento vaidmuo

Nors ir neturėdamas sprendimų priėmimo galios, Europos Parlamentas, naudodamas teisiškai neprivalomus metodus, pvz., savo iniciatyva rengdamas pranešimus ir priimdamas rezoliucijas, nuo Romos sutarties įsigaliojimo darė didelę įtaką rengiant BŽŪP. Reikia pabrėžti, kad po 1997m. Liuksemburge susirinkusios Europos Vadovų Tarybos deklaracijos, kurioje remiamas Europos žemės ūkio modelis, Europos Parlamentas ne kartą nurodė palaikantis šį Europos žemės ūkio (ir maisto) modelį, kuriam būdingas daugiafunkciškumas, pasiskirstymas visoje išsiplėtusios Europos Sąjungos teritorijoje ir suderinamumas su rinkų atvirumu bei globalizacija. Ši pozicija buvo ypač ryški paskutinio 2003m. BŽŪP reformos proceso metu ir per Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) daugiašales derybas dėl žemės ūkio (žr. faktų suvestinę „PPO sutartis dėl žemės ūkio“ 3.2.10). Atsižvelgdamas į tai, Europos Parlamentas taip pat pritarė naujų tikslų įtraukimui į BŽŪP. Šie principai buvo patvirtinti ir rezoliucijose dėl BŽŪP ateities po 2013m. BŽŪP reforma, baigta 2013m. lapkričio 20d., leido Europos Parlamentui Lisabonos sutartyje nustatytoje naujoje institucinėje sistemoje atlikti lygiavertį vienos iš teisėkūros institucijų vaidmenį žemės ūkio srityje.

2018m. gegužės 30d. buvo priimtas . 2018m. birželio 1d. Komisija paskelbė savo pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl BŽŪP reformos. 2019m. balandžiomėn. Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariai balsavo dėl trijų pranešimų dėl pateiktų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų. Naujasis Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas, suformuotas po 2019m. gegužėsmėn. įvykusių Europos Parlamento rinkimų, peržiūrėjo per ankstesnę kadenciją priimtus pakeitimus, o Parlamentas per plenarinį posėdį 2020m. spalio 23d. priėmė savo galutinę poziciją. 2021m. derybininkai pasiekė susitarimą dėl trijų BŽŪP reformos dokumentų rinkinio pasiūlymų, todėl 2021m. gruodžio 2d. buvo priimti Reglamentas (ES)2021/2115, Reglamentas (ES)2021/2116 ir Reglamentas(ES)2021/2117 (3.2.2).

[1]SEC(92)1990, 19921027.

Vera Milicevic