Ϸվ

ES prieglobsčio politikos tikslas– suteikti tinkamą statusą bet kuriam ES nepriklausančios šalies piliečiui, kuriam vienoje iš valstybių narių reikalinga tarptautinė apsauga, ir užtikrinti, kad būtų laikomasi negrąžinimo principo[1]. Todėl ES siekia sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą.

Teisinis pagrindas

  • Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67straipsnio 2dalis, 78 ir 80straipsniai;
  • Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18straipsnis.

Tikslai

ES siekia sukurti bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinosios apsaugos politiką, kad būtų suteikiamas tinkamas statusas visiems ES nepriklausančių šalių piliečiams, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir užtikrinama, jog būtų laikomasi negrąžinimo principo. Ši politika turi atitikti 1951m. liepos 28d. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir jos 1967m. sausio 31d. protokolą. Nei SESV, nei ES pagrindinių teisių chartijoje nėra sąvokų „prieglobstis“ ar „pabėgėlis“ apibrėžčių, tačiau abu šie terminai akivaizdžiai susiję su Ženevos konvencija ir jos protokolu.

ėᾱ

A. Amsterdamo ir Nicos sutarčių indėlis

Pagal 1993m. Mastrichto sutartį ankstesnis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas prieglobsčio srityje tapo ES institucinės sistemos dalimi. Taryba, kaip pagrindinis dalyvis, turėjo įtraukti Komisiją į savo darbą ir informuoti Parlamentą apie savo prieglobsčio iniciatyvas; Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) prieglobsčio srityje kompetencijos neturėjo.

Pagal 1999m. įsigaliojusią Amsterdamo sutartį ES institucijoms suteikta naujų įgaliojimų pasinaudojant specialiu instituciniu mechanizmu prieglobsčio srities teisės aktams rengti: nustatytas penkerių metų pereinamasis laikotarpis su bendra Komisijos ir valstybių narių iniciatyvos teise, o sprendimas Taryboje priimamas vieningai, pasikonsultavus su Parlamentu; ESTT taip pat įgijo jurisdikciją konkrečiais atvejais. Be to, Amsterdamo sutartyje numatyta, kad pasibaigus pradiniam penkerių metų etapui Taryba gali nuspręsti taikyti įprastą bendro sprendimo procedūrą, o savo sprendimus priimti kvalifikuota balsų dauguma. Tokį sprendimą Taryba priėmė 2004m. pabaigoje, o bendro sprendimo procedūra (dabar vadinama įprasta teisėkūros procedūra) taikoma nuo 2005m.

Europos Vadovų Taryba, 1999m. spalio mėn. priėmusi Tamperės programą, nusprendė, kad bendros Europos prieglobsčio sistemos įgyvendinimas turėtų vykti dviem etapais: trumpuoju laikotarpiu turėtų būti taikomi bendri minimalieji standartai, o ilguoju laikotarpiu jie turėtų būti pakeisti bendra procedūra ir vienodu statusu tiems, kuriems suteiktas prieglobstis visoje ES.

Todėl 1999–2004m. buvo vykdomas pirmasis bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) etapas, kurio metu nustatyti valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (pakeičiantys tarptautinę (tarpvyriausybinę) 1990m. Dublino konvenciją), įskaitant Europos prieglobsčio daktiloskopinių duomenų bazę (EURODAC), skirtą pirštų atspaudų duomenims saugoti ir lyginti. Taip pat apibrėžti bendri minimalieji standartai, kurių turi laikytis valstybės narės, priimdamos prieglobsčio prašytojus, nustatyti priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų kriterijai ir suteikiamos apsaugos pobūdis, nustatytos pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo procedūros. Kiti teisės aktai buvo susiję su laikinąja apsauga esant masiniam antplūdžiui.

2004m. lapkričio mėn. Hagos programoje buvo raginama antrojo etapo priemones ir veiksmus priimti iki 2010m. pabaigos, pabrėžiant ES siekį nustatyti griežtesnius standartus nei minimalieji standartai ir sukurti bendrą prieglobsčio tvarką, apimančią bendrąsias garantijas ir vienodą asmenų, kuriems suteikta apsauga, statusą. 2008m. Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte šis terminas atidėtas iki 2012m.

B. Lisabonos sutartis

2009m. gruodžio mėn. įsigaliojusi Lisabonos sutartis pakeitė padėtį, nes buvo pakeistos prieglobsčio srityje taikomos priemonės– nuo minimaliųjų standartų nustatymo pereita prie bendros sistemos dėl vienodo statuso ir vienodų procedūrų sukūrimo.

Į šią bendrą sistemą turi būti įtraukta:

  • vienodas prieglobsčio statusas;
  • vienodas papildomos apsaugos statusas;
  • bendra laikinosios apsaugos sistema;
  • bendros vienodo prieglobsčio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo ir atėmimo procedūros;
  • kriterijai ir mechanizmai, pagal kuriuos nustatoma, kuri valstybė narė yra atsakinga už prašymo nagrinėjimą;
  • priėmimo sąlygų standartai;
  • partnerystė ir bendradarbiavimas su ES nepriklausančiomis šalimis.

Priėmus Lisabonos sutartį, SESV 80straipsnyje taip pat buvo aiškiai nustatytas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, įskaitant jo finansinius padarinius. ES veiksmams, susijusiems su prieglobsčiu, prireikus, turėtų būti numatytos atitinkamos šio principo laikymosi užtikrinimo priemonės. Sutartimi taip pat iš esmės pakeista sprendimų prieglobsčio klausimais priėmimo tvarka, kaip standartinę procedūrą numačius bendro sprendimo procedūrą. Be to, gerokai patobulinta ESTT vykdoma teisminė priežiūra. Dabar pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą gali bet kuris valstybės narės teismas, o ne vien (kaip buvo anksčiau) nacionalinis galutinės instancijos teismas. Tai suteikė galimybę labiau išplėtoti ESTT praktiką prieglobsčio klausimais.

2009m. gruodžio 10d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Stokholmo programoje 2010–2014m. laikotarpiui dar kartą įtvirtintas tikslas „sukurti bendrą apsaugos ir solidarumo erdvę, grindžiamą bendra prieglobsčio suteikimo procedūra ir vienodu asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, statusu“. Programoje ypač pabrėžiama būtinybė skatinti veiksmingą solidarumą su tomis valstybėmis narėmis, kurios patiria ypač didelį spaudimą, ir vaidmens, kurį turėtų atlikti naujasis Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO, dabar– Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra, ), svarba.

Nors Komisija pateikė savo pasiūlymus dėl antrojo BEPS etapo dar 2008–2009m., derybos vyko lėtai. Todėl antrasis BEPS etapas buvo patvirtintas įsigaliojus Lisabonos sutarčiai– dėmesys nukrypo nuo minimaliųjų standartų prie bendros prieglobsčio suteikimo procedūros, paremtos vienodu apsaugos statusu.

C. Galiojančios teisinės priemonės ir dabartinės pastangos vykdyti reformas

2001m. liepos 20d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, () parengta kaip netikėto perkeltųjų asmenų masinio srauto valdymo ir neatidėliotinos apsaugos suteikimo pagrindas. Šios direktyvos tikslai– sumažinti valstybių narių politikos, susijusios su perkeltųjų asmenų priėmimu ir elgesiu su jais masinio antplūdžio atvejais, skirtumus ir skatinti valstybių narių solidarumą. Ją pirmą kartą aktyvavo Taryba, reaguodama į precedento neturinčią Rusijos invaziją į Ukrainą 2022m. vasario 24d., kad suteiktų greitą ir veiksmingą pagalbą nuo karo Ukrainoje bėgantiems žmonėms.

šܲ , kurios nauja redakcija įsigaliojo 2012m. sausio mėn., kitų naujų redakcijų teisės aktai įsigaliojo tik 2013m. liepos mėn. (, , , ir ), o tai reiškė, kad vėluojantis jų perkėlimas į nacionalinę teisę 2015m. liepos mėn. viduryje sutapo su migracijos krizės įkarščiu. 2014m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba parengė (SESV 68straipsnis) ateinantiems metams, remdamasi 2014m. kovo mėn. ir Stokholmo programos įgyvendinimo pažanga. Šiose gairėse pabrėžiama, kad visiškas ir veiksmingas BEPS perkėlimas į nacionalinę teisę yra didžiausias prioritetas.

Atsižvelgdama į nuo 2014m. patiriamą migracijos spaudimą Komisija 2015m. gegužės mėn. paskelbė (4.2.3), kurioje pasiūlė kelias priemones šiam spaudimui mažinti, įskaitant migrantų antplūdžio valdymo požiūrį, kurį taikytų EASO (dabar– EUAA), FRONTEX (dabar– Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra) bei Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūra (Europolas) ir kurį taikant būtų dirbama vietoje kartu su pirmosiomis su migrantų antplūdžiu susiduriančiomis valstybėmis narėmis, kad būtų greitai nustatyta atvykstančių migrantų tapatybė, jie būtų užregistruoti ir būtų paimti jų pirštų atspaudai. Šiuo migrantų antplūdžio valdymo požiūriu taip pat siekta padėti įgyvendinti skubaus perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmą, taikomą iš viso 160000 asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga; šį mechanizmą Komisija pasiūlė kaip pagalbą Italijai ir Graikijai ir Taryba jį patvirtino ir po konsultacijų su Parlamentu. Tarybos sprendimas vėliau buvo paliktas galioti pagal .

Europos migracijos darbotvarkėje taip pat nustatyti kiti veiksmai siekiant vykdyti BEPS reformą, kurie 2016m. gegužės ir liepos mėn. buvo pristatyti dviejuose pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų rinkiniuose ir kuriuos Parlamentas ir Taryba aptarė per kadenciją, kuri baigėsi 2019m. gegužės mėn. Vis dėlto 2014–2019m. nebuvo priimta jokių teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl to, kad Taryboje buvo blokuojami dokumentai arba sustabdyti konkretūs dokumentai dėl susijusių dokumentų blokavimo.

2020m. rugsėjo 23d. Komisija paskelbė , siekdama iš naujo pradėti sustabdytą BEPS reformą.

Pirmasis su reforma susijęs pasiūlymas, kurį reikėjo patvirtinti, buvo pateiktas dėl Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (EUAA), kuri pakeistų EASO, įsteigimo. EUAA įsteigta , kuris įsigaliojo 2022m. sausio 19d.

2022m. rugsėjo mėn. Parlamentas ir penkių Tarybai rotacijos tvarka pirmininkaujančių valstybių narių atstovai pasirašė bendras veiksmų gaires dėl teisėkūros institucijų derybų dėl BEPS ir Naujojo Europos migracijos ir prieglobsčio pakto tvarkaraščio organizavimo, koordinavimo ir įgyvendinimo. Jie įsipareigojo bendradarbiauti, kad iki 2024m. Europos Parlamento rinkimų būtų patvirtinta ES migracijos ir prieglobsčio taisyklių reforma.

2024m. gegužės 14d. buvo priimta dešimt teisinių priemonių, kuriomis reformuota Europos prieglobsčio ir migracijos valdymo sistema.

Trumpas pavadinimas Numeris
Trumpas aprašymas
Priėmimo sąlygų direktyva Direktyva Nustatomi tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo valstybėse narėse standartai.
Priskyrimo reglamentas Reglamentas Nustatomi standartai dėl:
– trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų;
– vienodo pabėgėlių arba papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų statuso;
– suteikiamos tarptautinės apsaugos pobūdžio.
Prieglobsčio procedūros reglamentas Reglamentas Nustatoma bendra Reglamente (ES)2024/1347 nurodytos tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūra.
Grąžinimo pasienio procedūra Reglamentas Nustatoma grąžinimo pasienio procedūra. Taikoma trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurių prašymai buvo atmesti pagal prieglobsčio pasienio procedūrą.
Perkėlimo į ES sistemos reglamentas Reglamentas Nustatomos bendros perkėlimo į ES ir humanitarinio priėmimo taisyklės.
Prieglobsčio ir migracijos valdymas Reglamentas Nustatoma bendra sistema prieglobsčio ir migracijos valdymui ES ir bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimui.
Sukuriamas naujas nuolatinis valstybių narių solidarumo mechanizmas. Nustatomos aiškios atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymų vertinimą taisyklės.
Iš dalies keičiantis reglamentas siekiant palengvinti tikrinimą prie sienų Reglamentas Iš dalies keičiami Reglamentas (ES)2019/816, kuriuo sukuriama Europos nuosprendžių registrų informacinė sistema trečiųjų šalių piliečiams (ECRIS-TCN), ir Reglamentas (ES)2019/818 dėl ES informacinių sistemų policijos ir teisminio bendradarbiavimo, prieglobsčio ir migracijos srityje sąveikumo sistemos sukūrimo.
Tikrinimo prie sienų reglamentas Reglamentas Nustatoma:
– trečiųjų šalių piliečių, kurie neteisėtai kirto išorės sieną, per patikrinimus kertant sieną pateikė tarptautinės apsaugos prašymą arba buvo išlaipinti po paieškos ir gelbėjimo operacijos, tikrinimas prie valstybių narių išorės sienų, prieš juos nukreipiant vykdyti atitinkamą procedūrą;
– trečiųjų šalių piliečių, neteisėtai esančių valstybių narių teritorijoje, kai nėra požymių, kad tų trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu buvo atliekama kontrolė prie išorės sienų, tikrinimas, prieš juos nukreipiant vykdyti atitinkamą procedūrą.
Sistema EURODAC Reglamentas Sukuriama sąveiki duomenų bazė, kuria siekiama padėti vykdyti prieglobsčio sistemą, valdyti neteisėtą migraciją ir įgyvendinti Perkėlimo į ES sistemos reglamentą bei Laikinosios apsaugos direktyvą.
Reglamentas dėl krizinių ir force majeure ٳܲų Reglamentas Nustatomos laikinos priemonės, taikomos ES kylančioms išskirtinėms krizinėms situacijoms, įskaitant instrumentalizavimo situacijas, ir force majeure situacijoms migracijos ir prieglobsčio srityje.
Numatomos tvirtesnio solidarumo ir paramos priemonės, grindžiamos Reglamentu (ES)2024/1351, kartu užtikrinant sąžiningą pasidalijimą atsakomybe, taip pat laikinos konkrečios taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo taisyklių, išdėstytų reglamentuose (ES)2024/1351 ir (ES)2024/1348.

D. Išorės aspektas

2011m. Komisija priėmė – tai visa apimantis ES išorės migracijos ir prieglobsčio politikos pagrindas. Jame apibrėžiama, kaip ES vykdo dialogus politikos klausimais ir bendradarbiauja su ES nepriklausančiomis šalimis, remdamasi aiškiai apibrėžtais prioritetais. Jis integruotas į bendrus ES išorės veiksmus, įskaitant vystomąjį bendradarbiavimą. Pagrindiniai Visuotinio požiūrio tikslai– geriau organizuoti teisėtą migraciją, užkirsti kelią neteisėtai migracijai ir kovoti su ja, kuo labiau padidinti migracijos ir judumo poveikį vystymuisi ir skatinti tarptautinę apsaugą.

2016m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba ir Turkija pasiekė susitarimą, pagal kurį siekiama sumažinti neteisėtų migrantų, vykstančių per Turkiją, srautą į Europą. Pagal visi nauji iš Turkijos į Graikijos salas atvykstantys neteisėti migrantai ir prieglobsčio prašytojai, kurių prieglobsčio prašymai pripažinti nepriimtinais, turėtų būti grąžinami į Turkiją. Be to, į Turkiją grąžinus vieną Sirijos pilietį kitas Sirijos pilietis turėtų būti perkeltas į ES, o mainais už tai Turkijos piliečiams didesniu mastu liberalizuojamas vizų režimas ir iki 2018m. pabaigos sumokama 6mlrd. EUR pagal Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonę. Paskutinėje– 2019m. spalio 16d.– Komisijos nurodoma, jog šis pareiškimas atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant, kad migracijos problema rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje būtų veiksmingai sprendžiama. 2021m. spalio mėn. užtikrinti, kad 2016m. ES ir Turkijos pareiškimas būtų visiškai ir nediskriminuojamai įgyvendintas, be kita ko, Kipro Respublikos atžvilgiu. 2023m. lapkričio 23d. įvyko ES ir Turkijos aukšto lygmens dialogas migracijos klausimais.

Viena iš pagrindinių Naujajame migracijos ir prieglobsčio pakte pateiktų iniciatyvų– skatinti specialiai pritaikytas ir abipusiai naudingas partnerystes su ES nepriklausančiomis šalimis migracijos srityje. 2023m. liepos mėn. Komisija pasirašė susitarimo memorandumą su Tunisu. 2024m. pavasarį Komisija pasirašė papildomus susitarimus su Egiptu, Libanu ir Mauritanija.

Pasaulio lygmeniu 2016m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vienbalsiai priėmė – tai labai svarbi politinė deklaracija, kuria siekiama pagerinti tarptautinės bendruomenės atsaką į didelio masto pabėgėlių ir migrantų judėjimą, taip pat užsitęsusias pabėgėlių padėties problemas. Atsižvelgiant į tai, 2018m. buvo priimti du pasauliniai susitarimai dėl pabėgėlių ir dėl kitų migrantų. Niujorko deklaracijoje nustatyta Visapusiška reagavimo į pabėgėlius sistema, pagal kurią numatyti konkretūs veiksmai, kurių reikia imtis siekiant sumažinti priimančiųjų šalių patiriamą spaudimą, padidinti pabėgėlių savarankiškumą, suteikti daugiau galimybių naudotis trečiųjų šalių siūlomomis priemonėmis ir gerinti sąlygas kilmės šalyse, kad būtų užtikrintas saugus ir orus sugrįžimas. Remdamasi šiais keturiais pagrindiniais tikslais, 2018m. gruodžio 17d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino .

E. Prieglobsčio politikai skiriamos lėšos

Pagrindinė finansavimo iš ES biudžeto priemonė prieglobsčio srityje . PMIF asignavimai per ankstesnį ilgalaikį ES biudžetą (2014–2020m.), kuris sutapo su migracijos krize, buvo padidinti nuo 3,31mlrd.EUR iki 6,6mlrd.EUR. Dabartinio ilgalaikio 2021–2027m. laikotarpio ES biudžeto finansavimas pagal PMIF dar kartą padidintas iki 9,9mlrd. EUR, be kita ko, siekiant veiksmingai ir humaniškai valdyti migraciją, prieglobstį ir integraciją, įskaitant finansinę paramą valstybėms narėms už solidarumą, parodytą vykdant perkėlimą į ES ir Europos Sąjungoje. Kitomis ES finansavimo priemonėmis, tokiomis kaip „Europos socialinis fondas+“ (2.3.2) ir Europos regioninės plėtros fondas (3.1.2), taip pat skiriamos lėšos, kuriomis siekiama paremti pabėgėlių ir migrantų integraciją, tačiau tokiems tikslams skirta lėšų dalis į biudžeto eilutes nėra įtraukta atskirai ir todėl nėra aiški.

Pradinis 2014–2020m. laikotarpio asignavimas EASO (dabar– Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) padidintas nuo 109mln.EUR iki 456mln.EUR. Siekiant užtikrinti, kad ateityje būtų pasirengta teikti visapusišką operatyvinę paramą prieglobsčio procedūroms, pagal naują daugiametę finansinę programą (DFP) 2021–2027m. laikotarpiui numatomas 1,22mlrd.EUR biudžetas.

Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonė „Globali Europa“ (KVTBP „Globali Europa“) įsteigta . Ji sutelkia daugumą ES išorės finansavimo priemonių, kurios ankstesniu biudžeto laikotarpiu (2014–2020m.) egzistavo kaip atskiros priemonės. Ši priemonė siekia 79,5mlrd.EUR ir apima orientacinį 10proc. su migracija susijusių išlaidų tikslą (lankstus skatinamasis požiūris į migraciją).

Europos Parlamento vaidmuo

Europos Parlamentas visada tvirtai pasisakė už BEPS, laikantis ES teisinių įsipareigojimų. Jis taip pat ragino mažinti neteisėtos migracijos mastą ir apsaugoti pažeidžiamas grupes.

Įgyvendinus Lisabonos sutartį, Parlamentas, kaip visateisė teisėkūros institucija, aktyviai dalyvavo priimant naujus su imigracija ir prieglobsčiu susijusius teisės aktus.

Parlamentas gali Teisingumo Teisme pateikti ieškinį dėl panaikinimo. Šia priemone buvo sėkmingai pasinaudota (žr. ), siekiant panaikinti nuostatas dėl Tarybos direktyvoje 2005/85/EB numatyto bendro ES nepriklausančių šalių, laikomų saugiomis kilmės šalimis ir Europos saugiomis ES nepriklausančiomis šalimis, sąrašo priėmimo tvarkos.

Apsilankykite Parlamento puslapyje, skirtame ES atsakui į migraciją ir prieglobstį.

[1]Pagrindinis tarptautinės pabėgėlių ir žmogaus teisių teisės principas, pagal kurį valstybėms draudžiama grąžinti asmenis į šalį, kurioje yra reali persekiojimo, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba kitų žmogaus teisių pažeidimų rizika.

Georgiana Sandu