Ϸվ

Srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, Europos Sąjungos sutartyje nustatytu subsidiarumo principu apibrėžiamos sąlygos, kuriomis pirmenybę imtis veiksmų turi ne valstybės narės, o Sąjunga.

Teisinis pagrindas

Europos Sąjungos sutarties (toliau– ES sutartis) 5straipsnio 3dalis ir Protokolas (Nr.2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

Tikslai

Subsidiarumo ir proporcingumo principais vadovaujamasi įgyvendinant Europos Sąjungos įgaliojimus. Srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, taikant subsidiarumo principą siekiama ne tik išsaugoti valstybių narių teisę priimti sprendimus ir imtis veiksmų, bet ir įteisinti Sąjungos veiksmus, kai valstybės narės veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o Sąjungos lygiu „dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio“ juos pasiekti būtų geriau. Šis principas į Europos Sąjungos sutartis buvo įtrauktas siekiant taip pat užtikrinti, kad įgaliojimai būtų vykdomi kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, vadovaujantis įtvirtintu artumo principu.

ėᾱ

A. Kilmė ir istorinė raida

Subsidiarumo principas oficialiai buvo įtvirtintas 1992m. pasirašyta ES sutartimi: pagal ES sutartį nuoroda į šį principą buvo įtraukta į . Vis dėlto subsidiarumo kriterijus, nors taip jis dar nebuvo vadinamas, aplinkosaugos srityje pradėtas taikyti jau 1986m., pasirašius . Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kol neįsigaliojo Europos Sąjungos sutartis, subsidiarumo principas nėra bendrasis teisės principas, pagal kurį turėtų būti vertinamas Bendrijos aktų teisėtumas.

1997m. pasirašyta , nekeičiant subsidiarumo principo formuluotės, pateiktos pernumeruotos EB sutarties 5straipsnio antroje pastraipoje, EB sutartis buvo papildyta (toliau– 1997m. protokolas). Priėmus protokolą dėl subsidiarumo, bendrasis subsidiarumo principo taikymo modelis, dėl kurio prieš tai buvo susitarta Edinburgo Europos Vadovų Tarybos 1992m. susitikime, tapo teisiškai privalomas ir teismo kontroliuojamas.

2007m. pasirašyta Lisabonos sutartimi, kuria iš dalies keičiamos ESsutartis ir EBsutartis, subsidiarumo principas įrašytas į ESsutarties 5straipsnio 3dalį, o atitinkama EBsutarties nuostata panaikinta visiškai perimant jos formuluotę. Joje taip pat papildomai pateikta aiški nuoroda į subsidiarumo principo regioninį ir vietos aspektą. Be to, Lisabonos sutartimi 1997m. protokolas buvo pakeistas nauju Protokolu Nr.2, kurio naujosios nuostatos visų pirma susijusios su nacionalinių parlamentų vaidmeniu kontroliuojant, kaip laikomasi subsidiarumo principo (žr.1.3.5).

B. 辱ėžپ

Subsidiarumo principo esmė ir svarbiausias tikslas– užtikrinti tam tikrą žemesnio lygio valdžios institucijų nepriklausomumą nuo aukštesnės valdžios institucijų arba vietos valdžios institucijų nepriklausomumą nuo centrinės valdžios. Tai reiškia, kad kelių lygių valdžios institucijos dalijasi įgaliojimais. Tokiu pat principu grindžiama federalinių valstybių institucijų sistema.

Europos Sąjungoje subsidiarumo principas yra taikomas kaip Sąjungos neišimtinių įgaliojimų vykdymo reguliavimo kriterijus. Pagal šį principą Sąjunga neturi teisės imtis veiksmų tam tikroje srityje, jei pačios valstybės narės gali ją veiksmingai reglamentuoti centriniu, regioniniu arba vietos lygiu. Kita vertus, pagal šį principą Sąjungai suteikiama teisė vykdyti savo įgaliojimus tik jei valstybės narės negali tinkamai pasiekti numatyto veiksmo tikslų ir jei veiksmais Sąjungos lygmeniu gali būti sukurta pridėtinė vertė.

Pagal ES sutarties 5straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų veiksmai atitinka subsidiarumo principą, jei yra įvykdytos trys sąlygos: a)sritis neturi priklausyti išimtinei Sąjungos kompetencijai (neišimtinės kompetencijos sritis); b)valstybės narės negali deramai pasiekti numatyto veiksmo tikslų (būtinybė); c)atsižvelgiant į veiksmo mastą arba poveikį, Sąjunga šį veiksmą įvykdytų sėkmingiau (pridėtinė vertė).

C. Taikymo sritis

1. Sąjungos kompetencijos ribos

Subsidiarumo principas taikomas tik tose srityse, kurios priklauso neišimtinei pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tiksliau nustatytos Sąjungai suteiktos kompetencijos ribos. (SESV) (pasirašytos 2007m. ir įsigaliojusios 2009m.) Pirmosios dalies Iantraštinėje dalyje Sąjungos kompetencija suskirstyta į tris kategorijas (išimtinė kompetencija, pasidalijamoji kompetencija ir papildomoji kompetencija) ir pateikiamas šioms trims kompetencijų kategorijoms priskiriamų sričių sąrašas.

2. Subsidiarumo principo adresatai

Subsidiarumo principas taikomas visoms Sąjungos institucijoms ir yra itin svarbus praktiniu aspektu vykdant teisėkūros procedūras. Lisabonos sutartimi sustiprintas nacionalinių parlamentų ir Teisingumo Teismo vaidmuo kontroliuojant, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Į Lisabonos sutartį buvo ne tik įtraukta aiški nuoroda į subsidiarumo principo subnacionalinį aspektą, bet ir sustiprintas Europos regionų komiteto vaidmuo ir nacionaliniams parlamentams sudaryta galimybė savo nuožiūra įtraukti regioninius parlamentus, suteikiant jiems teisėkūros įgaliojimus pagal išankstinio perspėjimo mechanizmą.

D. Nacionalinių parlamentų vykdoma kontrolė

Pagal ES sutarties 5straipsnio 3 dalies antrą pastraipą ir 12straipsnio bpunktą nacionaliniai parlamentai, taikydami Protokole Nr.2 nustatytą procedūrą, užtikrina, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo. Pagal pirmiau minėtą išankstinio perspėjimo mechanizmą visi nacionaliniai parlamentai ar bet kurie nacionalinio parlamento rūmai per aštuonias savaites nuo teisėkūros procedūra priimamo akto projekto pateikimo datos gali pateikti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrįstą nuomonę, kodėl, jų manymu, tam tikras projektas neatitinka subsidiarumo principo. Kai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip trečdaliu nacionaliniams parlamentams priskirtų balsų (dvejų rūmų parlamentai turi po vieną balsą kiekvieniems rūmams, o vienų rūmų parlamentai turi po du balsus), projektas turi būti persvarstomas (geltonosios kortelės procedūra). Teisėkūros procedūra priimamo akto projektą pateikusi institucija gali nuspręsti jo nekeisti, iš dalies pakeisti arba jį atsiimti, nurodydama atitinkamo savo sprendimo motyvus. Sprendžiant dėl teisės aktų projektų, susijusių policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, šis reikalavimas mažesnis– pakanka ketvirtadalio nacionalinių parlamentų balsų. Kai vykdant įprastą teisėkūros procedūrą pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto atitiktimi subsidiarumo principui suabejojama nacionaliniams parlamentams priskirtų balsų paprasta dauguma, o Komisija nusprendžia nekeisti savo pasiūlymo, klausimas perduodamas teisės aktų leidėjui (Parlamentui ir Tarybai) ir sprendimas priimamas per pirmąjį svarstymą. Jei teisės aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto yra nesuderinamas su subsidiarumo principu, toks pasiūlymas gali būti atmestas 55proc. Tarybos narių balsų dauguma arba Europos Parlamento balsų dauguma (oranžinės kortelės procedūra).

Iki šiol geltonosios kortelės procedūra taikyta tris kartus, o oranžinės kortelės procedūra– niekada. 2012m. gegužėsmėn. pirmą kartą buvo panaudota geltonoji kortelė dėl [1]. Iš viso 12 iš 40 nacionalinių parlamentų arba šių parlamentų rūmų nusprendė, kad pasiūlymo turinys neatitinka subsidiarumo principo. Galiausiai Komisija atsiėmė savo pasiūlymą, nors ji laikėsi pozicijos, kad subsidiarumo principas pažeistas nebuvo. 2013m. spaliomėn. 14 nacionalinių parlamentų rūmų 11-oje valstybių narių dar kartą panaudojo geltonąją kortelę dėl [2]. Išnagrinėjusi nacionalinių parlamentų pateiktas pagrįstas nuomones, Komisija nusprendė [3], teigdama, kad jis atitinka subsidiarumo principą. Trečią kartą geltonąją kortelę 14nacionalinių parlamentų rūmų 11-oje valstybių narių 2016m. gegužėsmėn. panaudojo prieš [4]. Šiuo atveju Komisija, laikydamasi nuomonės, kad ji nepažeidžia subsidiarumo principo, nes darbuotojų komandiravimo klausimas pagal apibrėžtį yra tarpvalstybinio pobūdžio, išsamiai [5] sprendimą nekeisti savo pasiūlymo.

Europos Sąjungos parlamentų Sąjungos reikalų komitetų konferencija (COSAC) yra naudinga platforma nacionaliniams parlamentams dalytis informacija, susijusia su subsidiarumo kontrole. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijų ir ES institucijų keitimąsi informacija palengvina Europos regionų komiteto prižiūrimas Subsidiarumo stebėsenos tinklas. Šio tinklo nariai yra įstatymų leidžiamąją galią turintys regionų parlamentai ir vyriausybės, įstatymų leidžiamosios galios neturinčios vietos ir regionų valdžios institucijos ir vietos valdžios institucijų asociacijos Europos Sąjungoje. Jo veikloje taip pat gali dalyvauti Europos regionų komiteto nacionalinės delegacijos ir nacionalinių parlamentų rūmai.

E. Konferencija dėl Europos ateities

2017m. kovomėn. Komisija sudarė specialią , kuri yra geresnio reglamentavimo darbotvarkės ir visų pirma Komisijos pirmininko J.-C.Junckerio inicijuotų diskusijų dėl Europos ateities dalis. Darbo grupės tikslai: 1)rengti rekomendacijas kaip geriau taikyti subsidiarumo ir proporcingumo principus; 2)nustatyti politikos sritis, kuriose būtų galima perduoti arba galutinai grąžinti veiklos įgaliojimus ES valstybėms; ir 3) rasti būdų, kaip geriau įtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas į ES politikos formavimo ir įgyvendinimo procesą.

Remdamasi šios darbo grupės pateiktomis rekomendacijomis, 2018m. spaliomėn. Komisija paskelbė savo , kuriuo siekiama stiprinti subsidiarumo ir proporcingumo principų vaidmenį formuojant ES politiką. Viena iš pagrindinių darbo grupės rekomendacijų, į kurią buvo atsižvelgta,– į Komisijos geresnio reglamentavimo gaires įtraukti subsidiarumo ir proporcingumo vertinimo lentelę ir ją naudoti teikiant Komisijos išvadas poveikio bei kituose vertinimuose ir aiškinamuosiuose memorandumuose.

Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas taip pat buvo viena iš pagrindinių Konferencijos dėl Europos ateities temų, kaip nurodyta Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkų pasirašytoje.

F. Teismų vykdoma kontrolė

Subsidiarumo principo laikymasis gali būti tikrinamas atgaline data (priėmus teisės aktą), kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kaip nurodyta ir protokole. Vis dėlto Sąjungos institucijoms suteikiama didelė veiksmų laisvė taikant šį principą. Bylų ir sprendimuose Teisingumo Teismas nurodė, kad subsidiarumo principo laikymasis yra viena iš sąlygų, kurias privaloma pagrįsti pagal SESV 296straipsnį. Šis reikalavimas įvykdomas, jeigu iš konstatuojamųjų dalių visumos galima spręsti apie principo laikymąsi ir į jį buvo atsižvelgta nagrinėjant teisės aktą. Viename iš naujesnių sprendimų (, Philip Morris, 218dalis) Teismas dar kartą patvirtino, kad jis turi patikrinti, „ar remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis pagrįsta informacija Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nuspręsti, kad numatomo veiksmo tikslas gali būti geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu“. Dėl procedūrinių garantijų ir, visų pirma, pareigos pateikti motyvus dėl subsidiarumo, Teismas priminė, kad pareigos motyvuoti laikymasis „turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į ginčijamo akto tekstą, bet ir į jo kontekstą ir konkretaus atvejo aplinkybes“ (225dalis).

Valstybės narės gali pareikšti ieškinius Teisme dėl teisėkūros procedūra priimtų aktų paskelbimo negaliojančiais dėl subsidiarumo principo pažeidimo savo nacionalinio parlamento arba jo rūmų vardu, laikydamosi savo teisinės sistemos. Jeigu SESV numatyta, kad turi būti konsultuojamasi su Europos regionų komitetu dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, šis komitetas taip pat gali pateikti tokius ieškinius.

Europos Parlamento vaidmuo

Tvirtinant Europos Sąjungos sutarties projektą 1984m. vasario 14d. Parlamento iniciatyva buvo pasiūlyta nuostata, kuri tapo subsidiarumo koncepcijos pagrindu ir pagal kurią tais atvejais, kai pagal Sutartį numatyta Sąjungos kompetencija konkuruoja su valstybių narių kompetencija, valstybės narės gali veikti tose srityse, kuriose Sąjunga nėra priėmusi norminių aktų. Be to, pasiūlyme pabrėžiama, kad Sąjunga veiksmų turėtų imtis tik tada, jei bendrai veikiant jie būtų įvykdyti veiksmingiau nei valstybėms narės veikiant atskirai.

Parlamentas šiuos pasiūlymus pakartojo daugelyje rezoliucijų (pvz., 1989m. lapkričio 23d. ir gruodžio 14d., 1990m. liepos 12d. ir lapkričio 21d., 1995m. gegužės 18d. rezoliucijose), kuriose patvirtino savo pritarimą subsidiarumo principo taikymui.

A. Tarpinstituciniai susitarimai

Parlamentas priėmė keletą priemonių, kad pagal Sutartis galėtų atlikti savo vaidmenį, susijusį su subsidiarumo principo taikymu. Parlamento darbo tvarkos taisyklių 43straipsnyje nustatyta, kad „Parlamentas, svarstydamas pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, atkreipia ypatingą dėmesį į tai, ar pasiūlyme laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų“. Teisės reikalų komitetas yra Parlamento komitetas, kurio horizontalioji užduotis– stebėti, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Todėl jis reguliariai rengia pranešimus dėl Komisijos metinių subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo ataskaitų.

Taryba, Parlamentas ir Komisija 1993m. spalio 25d. pasirašė tarpinstitucinį susitarimą[6], kuriame aiškiai išreiškė trijų institucijų norą ryžtingai siekti pažangos šioje srityje. Taip šios institucijos įsipareigojo laikytis subsidiarumo principo. Naudojantis subsidiarumo principo taikymo procedūromis susitarime nustatyta praktinė Sąjungos institucijoms pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų vykdymo tvarka, kad jos galėtų įgyvendinti šiomis Sutartimis joms nustatytus tikslus. Komisija įsipareigojo atsižvelgti į subsidiarumo principą ir įrodyti, kad jo buvo laikomasi; tai taip pat galioja Parlamentui ir Tarybai jiems suteiktų įgaliojimų srityse.

Pagal (jis pakeitė 2003m. gruodžiomėn. Tarpinstitucinį susitarimą ir 2005m. lapkričiomėn. Tarpinstitucinį bendrą požiūrį į poveikio vertinimą) Komisija aiškinamajame memorandume privalo pagrįsti siūlomas priemones subsidiarumo principo atžvilgiu ir atsižvelgti į šį principą atlikdama poveikio vertinimą. Be to, pagal [7] Parlamentas ir Komisija įsipareigoja bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais, kad jiems būtų sudarytos geresnės sąlygos vykdyti su subsidiarumo principu susijusius kontrolės įgaliojimus.

B. Europos Parlamento rezoliucijos

Jau [8] Europos Parlamentas išreiškė nuomonę, kad subsidiarumo principas yra privaloma teisės norma, ir priminė, kad jo įgyvendinimas neturėtų sudaryti kliūčių vykdyti Sąjungai suteiktus išimtinius įgaliojimus ir neturėtų tapti Bendrijos acquis kvestionavimo priežastimi. Savo [9] Parlamentas pridūrė, kad nesutarimus geriausia būtų spręsti politiniu lygmeniu visiškai atsižvelgiant į Konvento dėl Europos ateities pasiūlymus dėl nacionalinių parlamentų taikomo išankstinio perspėjimo mechanizmo subsidiarumo srityje sukūrimo. Šis mechanizmas faktiškai buvo įtrauktas į Lisabonos sutartį (žr. ankstesnį tekstą ir 1.3.5).

[10] Parlamentas palankiai įvertino aktyvesnį nacionalinių parlamentų dalyvavimą tikrinant, ar pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, ir pasiūlė apsvarstyti priemones, kuriomis būtų siekiama pašalinti galimas nacionalinių parlamentų dalyvavimo subsidiarumo kontrolės mechanizme kliūtis.

Savo [11] Parlamentas pažymėjo, kad smarkiai padaugėjo nacionalinių parlamentų pateiktų pagrįstų nuomonių, o tai rodo, kad jie ėmė aktyviau dalyvauti Sąjungos sprendimų priėmimo procese. Joje taip pat teigiamai vertinamas nacionalinių parlamentų noras būti aktyvesniais naudojantis vadinamosios žaliosios kortelės procedūra. Šiuo atžvilgiu jis rekomendavo visapusiškai pasinaudoti esamomis priemonėmis, kuriomis nacionaliniams parlamentams suteikiama galimybė dalyvauti teisėkūros procese, nesukuriant naujų institucinių ir administracinių struktūrų.

[12] Parlamentas pabrėžė esminį vietos valdžios institucijų, ypač įstatymų leidžiamąją galią turinčių regionų parlamentų, vaidmenį. Jis taip pat atkreipė dėmesį į Subsidiarumo, proporcingumo ir veikimo mažiau, bet efektyviau darbo grupės rekomendacijas, tačiau pažymėjo, kad Parlamentas jau atkreipė dėmesį į daugelį jų, visų pirma dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ir būtinybės reformuoti išankstinio perspėjimo sistemą.

Savo [13] Parlamentas pabrėžė, kad vietos ir regionų valdžios institucijos įgyvendina ir taiko apie 70proc. ES teisės aktų, ir paragino Komisiją jas labiau įtraukti, kad jos dalyvautų konsultacijų procese, taip pat integruoti vadinamąjį tinklo modelį, taip siekiant įvertinti, kaip sprendimų priėmimo procese laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Parlamentas taip pat pabrėžė, kad dėl dabartinės subsidiarumo kontrolės mechanizmo procedūros struktūros nacionaliniai parlamentai, esant trumpiems terminams, skiria per daug laiko techniniam ir teisiniam vertinimui,– tai trukdo siekti tikslo vykdyti gilesnes politines diskusijas Europos politikos klausimais;

[1]Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant į įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves (COM(2012)0130).
[2]Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo ().
[3]Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo peržiūrėjimo subsidiarumo principo atžvilgiu pagal Protokolą Nr.2 (COM(2013)0851).
[4]Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama 1996m. gruodžio 16d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje ().
[5]Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams dėl Direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva dėl darbuotojų komandiravimo, pasiūlymo atsižvelgiant į subsidiarumo principą ir vadovaujantis Protokolu Nr.2 (COM(2016)0505).
[6]1993m. spalio 25d. Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinis susitarimas dėl subsidiarumo principo įgyvendinimo procedūrų (OL C329, 1993 12 6, p.135).
[7]Pagrindų susitarimas dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių (OL L 304, 2010 11 20, p.47).
[8]Europos Parlamento rezoliucija dėl Komisijos ataskaitos Europos Vadovų Tarybai „Geresnė teisėkūra 1997m.“ (OL C98, 19994 9, p.500).
[9]Europos Parlamento rezoliucija dėl Komisijos ataskaitos Europos Vadovų Tarybai „Geresnė teisėkūra 2000m.“ (pagal EB sutarties protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9straipsnį) ir dėl Komisijos ataskaitos Europos Vadovų Tarybai „Geresnė teisėkūra 2001m.“ (pagal EB sutarties protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9straipsnį) (OL C 64E, 2004312, p.135).
[10]2012m. rugsėjo 13d. Europos Parlamento rezoliucija „18-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros. Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas (2010m.)“ (OLC353E, 2013123, p.117).
[11]2018m. balandžio 18d. Europos Parlamento rezoliucija dėl metinių 2015 ir 2016m. subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo ataskaitų () (OL C 390, 20191118, p.94).
[12]2019m. vasario 13d. Europos Parlamento rezoliucija dėl diskusijų dėl Europos ateities padėties ().
[13]2021m. birželio 24d. Europos Parlamento rezoliucija „Europos Sąjungos reglamentavimo kokybė, subsidiarumas ir proporcingumas. Ataskaita dėl geresnės teisėkūros 2017, 2018 ir 2019m.“ ().

Eeva Pavy